Tai, kad organizmas kovoja su įvairiomis ligomis, neretai išduoda padidėję limfmazgiai. Šis simptomas – gana dažnai pasireiškiantis imuninės sistemos atsakas į infekcijas ar piktybinius susirgimus, galintis signalizuoti tiek apie peršalimą, tiek apie kur kas rimtesnes ligas, pavyzdžiui, limfomą. Norint laiku nustatyti, kokios konkrečios priežastys sukėlė šią limfmazgių reakciją, svarbu įvertinti jų padidėjimo pobūdį bei, esant poreikiui, atlikti diferencinės diagnostikos tyrimus. Plačiau apie tai pasakoja Vilniaus ir Kauno „Kardiolitos klinikų“ Hematologijos centro gydytoja hematologė Eglė Simaškienė.
„Limfmazgiai yra limfinės sistemos dalis, kuri atlieka svarbų vaidmenį apsiginant nuo infekcijų. Jų funkcija – filtruoti limfą, sustabdyti bakterijas, virusus ir kitus kenksmingus mikroorganizmus, taip pat padėti pašalinti nereikalingas ląsteles. Dėl šios priežasties reaguodami į infekciją limfmazgiai gali padidėti ir sukelti diskomfortą“, – sako E. Simaškienė.
Kada dėl limfmazgių padidėjimo reikėtų sunerimti?
Paprastai, organizmui susidūrus su infekcijomis, pavyzdžiui, peršalimu, limfmazgiai dažniausiai padidėja simetriškai ir yra skausmingi. Jei jų didėjimą sukėlė piktybinės ligos, limfmazgiai dažnai didėja asimetriškai, yra neskausmingi, didesni išlieka ilgą laiką ar ir toliau didėja.
„Limfmazgių padidėjimas gali signalizuoti apie įvairias ligas: infekcines, tokias kaip mononukleozė, Epštein Bar infekcija ar limfmazgių tuberkuliozė. Taip pat seilių liaukų akmenligę, vietinius limfmazgių uždegimus, sarkoidozę, autoimunines ligas, onkologinių ligų metastazes ar kitas“, – pažymi gydytoja hematologė.
Svarbu prisiminti, kad jei limfmazgių padidėjimas ilgai neišnyksta – ligą diagnozuoti padeda gydytojo konsultacija.
Gali įspėti ir apie onkologinę ligą
Be minėtų ligų, šių darinių padidėjimas gali signalizuoti ir apie limfomą – limfinės sistemos vėžį. Jos rizika ypač padidėja vyresnio amžiaus asmenims.
„Be to, grėsmė yra didesnė tiems, kurių artimieji giminaičiai sirgo kraujo ligomis ir kurie turi imunodeficitines būkles ar yra po kitų onkologinių ligų gydymo. Taip pat rūkantiems, dirbantiems su tam tikromis cheminėmis medžiagomis, pavyzdžiui, pesticidais ar herbicidais, patyrusiems radioaktyvią spinduliuotę ar esant užsitęsusiam uždegiminiam procesui limfmazgyje“, – atkreipia dėmesį E. Simaškienė, pridurdama, kad tam tikri virusiniai ir bakteriniai susirgimai irgi didina riziką susirgti limfoma.
Tiesa, jei limfmazgiai padidėjo esant uždegiminiam procesui, pavyzdžiui, peršalimui, pirmiausia tai vertinama kaip natūrali limfmazgių reakcija ir tyrimai dėl limfinės sistemos vėžio nėra atliekami. Visgi jų poreikis atsiranda, kai limfmazgio padidėjimas išlieka nebūdingai ilgai ir pacientui nėra nustatyti kiti peršalimo simptomai.
Dažniausiai sunerimti dėl limfomos paskatina vadinamieji konstituciniai simptomai, kuomet pastebimas svorio mažėjimas, naktinis prakaitavimas, protarpinė aukšta temperatūra ar kūno niežulys, kylantis ne dėl infekcijos.
„Limfomos diagnozė patvirtinama atliekant audinių biopsiją. Taip pat gali prireikti ir papildomų tyrimų: kraujo, molekulinių ir genetinių bei rentgeno, kompiuterinės tomografijos, pozitronų emisijos tomografijos (PET/KT) ar kitų rečiau atliekamų tyrimų“, – pasakoja „Kardiolitos klinikų“, kuriose dirba vieni geriausių gydytojų Lietuvoje, gydytoja hematologė.
Parinkti efektyvų gydymą padeda nustatytas limfomos tipas
Kiekvienas limfomos atvejis yra individualus – iš viso yra išskiriama apie 100 skirtingų šios ligos tipų. Pirmiausia, jos gali būti suskirstytos į dvi pagrindines grupes: HL (Hodžkino limfoma) ir NHL (ne-Hodžkino limfoma), taip pat jos yra skirstomos į T ir B ląstelių limfomas.
„Limfomos rūšis nustatoma atliekant biopsiją, imunohistocheminę analizę, genetinius bei molekulinius tyrimus. Ligos stadija dažniausiai įvertinama atlikus pozitronų emisijos tomografiją, o tam tikriems tipams, kuriems netinka šis įvertinimo būdas, gali būti atliekami ir kiti tyrimai“, – teigia E. Simaškienė.
Minėti tyrimai itin svarbūs, kadangi nuo limfomos tipo bei stadijos priklauso ir jos gydymas. Šie du faktoriai lemia ligos eigos ypatybes, piktybinės ląstelės agresyvumą ir jos išplitimą organizme.
„Kiekvienas iš limfomos tipų skirtingai reaguoja į gydymo procesą, todėl jis parenkamas nevienodai. Ligos stadija lemia išplitimą ir gydymo prognozę: nuo jos priklauso, ar limfoma yra lokalizuota, ar aptinkama ir kitose kūno vietose. Lokali limfoma (I-II stadija) gali būti efektyviai gydoma taikant lengvesnę chemoterapiją ar mažiau kursų, tuo metu išplitusi limfoma (III-IV stadijos) dažnai reikalauja intensyvesnių gydymo metodų“, – pasakoja gydytoja hematologė.
Limfomai gydyti gali būti naudojama chemoterapija, radioterapija, imunoterapija bei kamieninių ląstelių transplantacija. Pasak E. Simaškienės, šis procesas turi būti individualizuotas, atsižvelgiant į konkretaus paciento unikalią situaciją: „Hematologai parenka gydymo planą, vadovaudamiesi tiksliais diagnostinių tyrimų rezultatais ir paciento charakteristikomis, siekdami užtikrinti optimalų ir efektyvų gydymą. Svarbu atkreipti dėmesį, kad jis priklauso ir nuo limfomos agresyvumo laipsnio, paciento funkcinės būklės, amžiaus bei genetinių, molekulinių veiksnių. Taip pat atsižvelgiama į paciento individualius poreikius ir logistiką, į naujas terapines galimybes.“
