Šiandien „paduosiu į teismą“ dažnai gali pasirodyti kaip geras santykių aiškinimosi ir, kartu, problemos sprendimo būdas. Nors dauguma tai ir taip žino, kartais ne iki galo įvertinama, kad visada teisminio ginčo pabaigoje bylą pralaimėjusi šalis ne tik neatgauna savo patirtų bylinėjimosi išlaidų, bet dar ir turi apmokėti savo oponento patirtas advokato teisinės pagalbos išlaidas. Taigi, taip aiškintis santykius neretai gali būti tikrai brangoka. Tai klasikinė dviejų privačių asmenų teisminio ginčo pabaigos situacija, kurią lemia teismų praktikos dažnai nurodomas principas – pralaimėjęs moka.
Tiesa, teismas čia visada sprendžia ir tokių išlaidų pagrįstumo klausimą: ne visada bylos šaliai reikalaujant dešimčių tūkstančių eurų teisinėms išlaidoms, teismas su tuo sutinka – kiekvienu atveju sprendžiama labai individualiai. O kaip būna tais atvejais, kai bylinėjamasi su valstybine institucija, kuri į pagalbą pasitelkia savo teisininkus? Ar visada tokiu atveju pralaimėjus bylinėjimosi išlaidų atlyginti nereikia? Apie tai plačiau pasakoja advokatų profesinės bendrijos „AVOCAD“ advokatas Dainius Antanaitis.
Reikia suprasti, kad kai teismas nepagrįstomis pripažįsta bylinėjimosi išlaidas, bylą pralaimėjusi šalis jų atlyginti neprivalo. Tačiau, sąrašo, kuriais atvejais bylinėjimosi išlaidos gali būti pripažintos nepagrįstomis, įstatymas nenumato. Bylinėjimosi išlaidų nepagrįstumas nustatomas individualiai kiekvienoje konkrečioje byloje. Pavyzdžiui, turto dalybų byloje (tai gali būti praktiškai bet kuri kito tipo byla, įskaitant verslo ginčus) bylinėjimosi išlaidos dažniausiai bus skaičiuojamos proporcingai tenkintų reikalavimų apimčiai. T.y. jei reikalaujate iš sutuoktinio 100 tūkst. eurų, o teismas Jums priteisia 70 tūkst., tai ir bylinėjimosi išlaidos čia būtų dalinamos panašia proporcija. Čia 70 proc. Jūsų išlaidų advokatui turėtų atlyginti kita šalis. Žinoma, tai yra labai grubus pavyzdys ir situacijos praktikoje paprastai būna gerokai sudėtingesnės, bet elementarus skaičiavimas būtų maždaug toks.
Truputį kita situacija yra tada, kai į privatų ginčą įsivelia valstybės institucijos, kurios turi gana gausius teisininkų resursus. Jeigu valstybės institucija naudojasi savo teisininkų paslaugomis, už tokias teisines išlaidas pralaimėjusi šalis mokėti neturi. Vis dėlto, kiekviena įstaiga turi gana aiškią veiklos specifiką ir, pavyzdžiui, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos teisininkai nebūtinai gerai išmanys, tarkim, neturtinės žalos specifiką. Taigi, tokiais atvejais įstaiga gali priimti sprendimą pasisamdyti advokatą. Žinoma, tai daroma iš šios institucijos lėšų arba, kitaip tariant, už mokesčių mokėtojų pinigus.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas rugsėjo pabaigoje paskelbė nutartį, kurioje be kitų klausimų aptarė ir valstybinės institucijos prašymo, priteisti jos pasamdytos advokatų kontoros išlaidas. Čia Teismas pažymėjo, kad spręsdamas atstovavimo išlaidų atlyginimo priteisimo institucijos naudai klausimą, teismas turi kompleksiškai įvertinti, ar, atsižvelgiant į šios institucijos vidinius administravimo pajėgumus ir bylos pobūdį, buvo būtina pasitelkti advokatą. Nustatant bylos pobūdį, turi būti atsižvelgiama į byloje keliamo teisinio klausimo naujumą, į bylos apimtį ir sudėtingumą. Čia būtinai yra vertinama visų trijų kriterijų visuma. Reikia pripažinti, kad teisėjai tą pačią situaciją gali matyti ir gana skirtingai, taigi būdami principingi ir sąžiningi savo teisingumo suvokimui, apie bylinėjimosi išlaidas sprendžia pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris pas skirtingus teisėjus ne visada sutampa.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuomone, būtina įvertinti, ar byloje dalyvaujančios institucijos teisininkai konkrečiame ginče neturi pakankamai pajėgumų ir kompetencijos tinkamai atstovauti institucijos teisme dėl bylos specifikos, sudėtingumo ar apimties. Jei, teismo vertinimu, minėtų pajėgumų nėra, advokato paslaugos ir jo išlaidos laikomos pagrįstomis ir, jei institucija sėkmingai apgina save teisme, pralaimėjusi šalis šias išlaidas turi padengti. Vis dėl to, jei teismas pripažintų, kad institucija buvo pajėgi vesti bylą savo turimais resursais ir advokato samdymas yra perteklinis išlaidavimas, tai net jei institucija laimėtų bylą, šios išlaidos į valstybės biudžetą negrįžtų, nes bylą pralaimėjusi šalis neturėtų jų atlyginti.
Silvija Smolskaitė
Komunikacijos specialistė
AVOCAD, Advokatų profesinė bendrija
