Investuoti į vaikų emocinio intelekto ugdymą bei empatiją, o per savaitgalio žygius – iškrauti per karantiną sukauptą emocinį balastą. Dviejų pedagogių subrandinta iniciatyva nuo pat pirmų dienų sulaukė didžiulio tėvų susidomėjimo. „Karantinas mūsų pasiūlytoms paslaugoms suteikė tam tikro aktualumo, – mano pirmos Lietuvoje emocinio intelekto ugdymo studijos įkūrėjos. – Visi kartu dabar turime įdėti daug daugiau pastangų, kad vaikai neprarastų pasitikėjimo išoriniu pasauliu ir, svarbiausia, savo supergaliomis“.
Po pamokų – į patirčių klasę
Erdvioje patalpoje Vilniaus senamiestyje – inovatyvi sensorinė įranga, šviesos ir smėlio stalai, šviečiantis molbertas, relaksacijos kambarys, jauki virtuvė, knygų ir žaidimų biblioteka. Pagal įkūrėjų viziją, 5-12 m. vaikai „Patirčių klasėje“ laukiami ne tik pagal grafiką vykstančiuose teminiuose užsiėmimuose, bet gali čia tiesiog ateiti pabūti, pakalbėti, stebėti aplinką.
Kiekvieną savaitę studijoje skelbiama savaitės tema, pavyzdžiui, dėkingumas, meilė, baimė, pyktis arba kaip atsipalaiduoti. Užsiėmimų metu čia dirbančios pedagogės pristato emociją, jausmą, žaidimų forma bei sensorinės įrangos pagalba moko emocijų higienos praktikos, kvėpavimo pratimų, pabaigoje prie arbatos aptaria, ko išmoko.
Nustatytas mokestis už vienkartinį vienos valandos trukmės apsilankymą studijoje šiuo metu taikomas dvigubai ilgesniam laikui. Vėliau planuojama pasiūlyti savaitgalio, savaitės, mėnesio abonementus.
Kiekvieną savaitgalį rengiami kelių kilometrų ilgio žygiai Vilniaus apylinkėse. Tačiau prieš juos vaikai kviečiami susipažinti su studija, prisijaukinti erdvę, pradėti megzti ryšį.
„Vos paskelbėme registraciją, vietos užsipildė per kelias dienas. Tėvų poreikis praplėsti iki keturių sienų susitraukusį vaikų pasaulį yra labai didelis. Žinoma, mūsų galimybes keičia karantino apribojimai: viduje vienu metu galime priimti tik penkis vaikus, į žygį vedame dvi grupes po penkis vaikus,“ – pasakoja viena iš emocinio intelekto ugdymo studijos „Patirčių klasė“ įkūrėjų Monika Tindžiulytė.
Pasak jos, užsiėmimų tvarkaraščiai rengiami tik dviem savaitėms į priekį, tikintis veiklos atlaisvinimų. Neapibrėžtumo buvo ir dėl mokyklinio bei priešmokyklinio amžiaus vaikų grąžinimo į mokyklas.
Studijos patalpos kas dvi valandas vėdinamos ir dezinfekuojamos. Studijos darbuotojai testuojasi kiekvieną savaitę.
Nepaisant naujos realybės iššūkių, prie kurių šiuo metu turi gebėti prisitaikyti visas verslas ir paslaugų teikėjai, „Patirčių klasės“ įkūrėjos džiaugiasi, kad pradėta veikla atliepia poreikį.
Ne prarasta, o daug ką praradusi karta
„Jau įsitikinome, kad mūsų veikla reikalinga. Studijoje matome vaikų, kurie atrodo pavargę, liūdni, vieniši be draugų ir galimybės eiti į mokyklą. Vieniems viskas nusibodo, kiti jau susitaikė su nūdiena“, – teigia socialinė pedagogė Laura Levinskaitė.
Jos tvirtinimu, į „Patirčių klasę“ vaikus atvedę tėvai neslepia, kad atžalas tapo itin sunku prisikviesti į lauką, atitraukti nuo kompiuterio, televizoriaus. Vaikai su draugais jau įgudo bendrauti telefonais ar per žaidimų platformas.
„Štai kodėl jokiais būdais turime nepamiršti emocinio intelekto lavinimo svarbos. Neįvardinti, neatpažinti, užgožti vaikų jausmai taip vadinamuose jų emocijų sandėliukuose ilgainiui gali turėti rimtų pasekmių“, – antrina M.Tindžiulytė.
„Daugiau pabuvę namuose su vaikais tėvai labiau iškėlė jiems kartelę ir dėl to labiau jais nusivylė. Dėl to, ypač nemokant teisingai komunikuoti, išreikšti jausmų, po karantino vaikai gali būti užsidarę savyje, jaustis blogi ir niekam neįdomūs, nes „nuolat trukdė“ dirbantiems tėvams. Kita medalio pusė yra ta, kad pabuvę tik savo šeimos rate, kur ribos dažnai nėra nustatytos, vaikai praras dalį empatijos. Sugrįžus į įprastą pasaulį, jiems bus sunku bendrauti, išsakyti ir priimti savo jausmus taikiu sau ir kitiems būdu“, – įžvalgomis dalijasi ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo pedagogė.
„Pagalba suvaldant nerimą, įtampą, gerinant emocinę sveikatą dabar reikalinga ir tėvams, ir vaikams. Džiugu, kad daugelis ieško paramos pas psichologus, skambina pasitarti tėvų ar vaikų linijomis ir pan. „Paramos vaikams centro“, kuris šiuo metu net sustabdė registraciją, nes nebeturi galimybių priimti visų norinčių, vadovė labai taikliai apibūdino, kad karantino vaikai nėra prarastoji karta, tačiau ji yra daug praradusi: būrelius, galimybę būti su draugais, įprastinį mokymąsi, susitikimus su seneliais ir t.t. Turime rasti būdų jiems padėti“, – „Patirčių klasės“ misija tiki jos įkūrėjos Monika ir Laura.
Širdies verslas
Sėkmingai įgyvendintą neformalaus vaikų ugdymo iniciatyvą galima vadinti karantino vaisiumi. Idėja susikoncentruoti į vaikų emocinio intelekto svarbą gimė praėjus porai mėnesių nuo pirmojo visuotinio karantino įvedimo Lietuvoje.
„Gegužės mėnesį išsigryninome idėją, rugpjūčio mėnesį atsisveikinome su tuometinėmis darbovietėmis ir pateikėme paraišką pagal Užimtumo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos savarankiško rėmimo programą gauti finansavimą įrangai, o rugsėjo pabaigoje jau turėjome teigiamą atsakymą. Prieš Kalėdas išsinuomojome patalpą, įrengėme ją ir laukėme leidimo pradėti dirbti. Duris atvėrėme šių metų balandį“, – greitą, bet nelengvą kelią prisimena „Patirčių klasės“ įkūrėjos M.Tindžiulytė ir L.Levinskaitė.
Jos turi patirties priešmokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikų ugdyme, praktinių įgūdžių įgijo kelerius metus dirbdamos sostinės vaikų darželiuose „Vaikystės sodas“ ir „Taškius“.
„Vaikų studija, kurioje laviname emocinį vaikų intelektą ir kartu su jais jaukinamės pasaulį, – mūsų ne verslo, o širdies planas. Karantino sukelta krizinė situacija suteikė jam naujų atspalvių, tačiau tikime, jog emocijų pažinimo magija ar emocinis intelektas yra ta šviesa, kurią uždegus galime pamatyti aplink daug gerų dalykų net dabartinėmis aplinkybėmis“, – profesoriaus Dumbldoro žodžius iš „Hario Poterio“ pritaiko „Patirčių klasės“ vadovės.
Monika Tindžiulytė
direktorė
MB STUDIJA VAIKAMS
